Jaučiu, kaip tekam viena per kitą. Kartu su maistu, įsigeriančiu vandeniu ji gyvena per mane. O aš barstau savęs daleles joje. Mes keičiamės energijomis, dalinamės ta pačia saule, oru, vėju, liečiam viena kitą ir globojam.
Kažkada, dar būdama vaikas, aš pastebėjau, kad gamta mane nuramina. Dažnai ji man padeda susidėlioti mintis į vietas, priimti sprendimus, rasti atsakymus į neraminančius klausimus. Mane teigiamai veikia visi gamtos garsai, spalvos ir raštai. Tačiau išvykus gyventi į miestą kaip niekada aiškiai supratau, jog atitolus nuo natūralios gamtos aš labai stipriai keičiuosi. Ir tie pokyčiai man visai nenaudingi. Parkai, miesto upės – visa tai neatstoja ramios, laukinės, galingos gamtos.
Bet tikrąjį ryšį aš pajaučiau tada, kai iš tikro susidomėjau savimi. Kai pradėjau save stebėti, – išmokau išgirsti, pajusti. Ir kuo geriau save jaučiu, tuo stipriau jaučiu ir gamtą. Visais savo syvais jaučiu jos stiprybę, jos srovenimą manyje. Ji tarsi vaikšto per mane lyg vėjas pro natūralaus audinio gabalėlį. Jaučiu, kaip mano kūnas gamtoje atsipalaiduoja, kūrybinės mintys suintensivėja, bet jos būna švelnios, ne per garsios, labiau lyg švelniai kuždančios.
Gulėdama kaime ant hamako girdžiu medžių ošimą, karts nuo karto sučirškiantį paukštį, šimtus svirplių, kartu kuriančių vibruojančią muziką ir kyla mintys apie tuos, kurie yra pamiršę gamtą, arba tuos, kurie net būdami joje, koncentruojasi į kažką kito.. Ir nors kiekvienas mes patys renkamės kam atiduodame savo dėmesį, noriu priminti, kodėl verta jį investuoti į mūsų žaliuosius namus.
Mano dėmesys nukreiptas į bandymą suprasti ryšį su gamta ir jo stiprinimą. Yra daugybė įrodymų, kad buvimas gamtoje yra gerai, bet kokią įtaką iš tikro ji daro kūnui ir kaip tą naudą gauti?
Daugelis žmonių, norėdami nusiraminti ir atsipalaiduoti, instinktyviai nori pabūti gamtoje. Taip yra todėl, kad būdami gamtoje galime natūraliai ir be didesnių pastangų pasiekti alfa būseną. Alfa – tai tokia būsena, kai smegenų skleidžiamų srovių dažnis sulėtėja maždaug dvigubai už normalų dažnį. Šioje būsenoje nutinka daug gerų dalykų. Kraujo spaudimas sunormalėja, pulsas stabilizuojasi, įsitempę organai atsipalaiduoja, visas kūnas atgyja. Be to, vaikštinėjant po mišką raminamai veikianti ir gydanti žalia spalva padeda labiau atsipalaiduoti. Taip pat buvimas gamtoje padeda susikaupti, geriau miegoti ir atrodyti jauniau. Mūsų imuninė sistema stiprėja, daugėja ir baltųjų kraujo kūnelių, kovojančių su virusais, gamyba. O ir nuotaika visada pagerėja! Štai keletas patarimų, kaip susikurti gilesnį ryšį su gamta:
- Susiraskite savo stebuklingą erdvę, eikite ten vieni.
- Judėkite gamtoje.
- Apkabinkite medį – smagu justi srovenant galingą medžio energiją.
- Stebėkite gamtą, girdėkite, užuoskite ir jauskite ją bei leiskite sau tuo mėgautis.
- Dažniau pakelkite akis į dangų, stebėkite jo spalvas, debesis.
- Valgykite daugiau šviežių vaisių ir daržovių. Jei turite galimybę, auginkite jas patys.
Mintis parašyti apie ryšį su gamta man kilo būnant kaime. Šią vasarą ten praleidžiu kaip niekad daug laiko. Vaikštinėju basa po mūsų didelę sodybą, pilną įvairiausių augalų – žolelių, gėlių, krūmų, medžių. Net turim nedidelį miškelį, kuriame visad būna pakabintas hamakas. Ten skaitom knygas, geriam vyną, pasitinkam žvaigždėtą nakties dangų. Netoliese yra ežeras, o ten – mūsų valtis ir šešiolika nuostabių salų. Augdama tokioje gamtos apsuptyje ne visada ją vertinau ir džiaugiausi. Tačiau mano protui rimstant, ryšiui su savimi ir šeima stiprėjant aš vis labiau ir labiau ten noriu sugrįžti. Tad baigiu rašyti ir einu krautis daiktų, nes jau rytoj savaitgalis, o aš ir vėl ten važiuosiu. Su naujais žiūronais tėčiui dovanų, keliomis knygomis ir nusiteikusi leistis į dar vieną žygį po laukines ežero salas. Linkiu visiems atrasti meilę sau ir gamtai, pasitikėti ja ir džiaugtis jos teikiamais privalumais.
gyva.home.blog 